Septyniolika sluoksnių istorijos

Gyvenimo keliai ir posūkiai niekam nežinomi, bet šios, netoli Virintos Nacionalinio parko įsikūrusios, sodybos šeimininkus keliai atvedė į tėvų kraštą. Į namą, kuriame tėvas kadaise svečiavosi, o sūnus tapo šeimininku.

Beveik prieš 11 metų įsigyta apleista sodyba tapo šeimos gyvenimo būdu, draugų ir artimųjų traukos centru. Dar gerokai anksčiau, gyvendami ir augindami vaikus didmiestyje, dabartiniai sodybos šeimininkai nusprendė, kad norėtų vietos, kur galėtų pailsėti nuo didmiesčio šurmulio, todėl ėmėsi aktyvių sodybos paieškų. Apvažiavę nemažai vietų, taip ir nerado širdin įkrentančio kampelio, todėl dažnai lankydavosi pas giminaičius, jau turinčius sodybą. Kol vieną dieną sužinojo, jog visai netoliese parduodama apleista sodyba. Ilgai nesvarstę ją ir įsigijo.

Sodybos istorijos pradžia

Šeimininkai pasakoja, kad pradžioje toje sodyboje gyveno sentikis, vėliau sodyba atiteko brigadininkui. Tačiau sodybą jie pirko iš to sentikio anūko. „Anas turėjo daug darbų ir kitą namą, tad negalėjo visko aprėpti, todėl ir pardavė“, – mena dabartinis sodybos šeimininkas. Kaip vėliau paaiškėjo, dabartinio šeimininko tėvas kilęs iš gretimo kaimo, todėl pažinojęs aną brigadininką ir net buvo lankęsis tuose namuose, nors ir labai seniai. Pati sodyba statyta apie 1938 m. Kadangi ilgą laiką buvo negyvenama, naujiesiems šeimininkams atiteko labai apleista, užžėlusi aukšta žole, pro kurią nelabai kas ir buvo matyti. Todėl šeimininkai prieš pirkdami tik apytikriai įvertino, kad namo pamatai vis dėlto yra, sienų rąstai tikriausiai irgi bus, vieta jiems tinka ir patinka, todėl finalinio verdikto ilgai laukti neteko: taip, norime! Netrukus prasidėjęs žolės ir krūmynų valymas naujiesiems šeimininkams atskleidė paslėptus sodybos lobius: lauko rūsį, ant kurio vėliau atsirado bitininko namelis, specialiai sumūrytas iš plytų, kad neprasigraužtų pelės; bei šulinį, iš kurio šeimininkai 2 metus nedrįso gerti vandens, o, pasirodo, veltui.

Namo paslaptys

„Įėjimą į namą palikome ten, kur jis buvo sumanytas. Nors ankstesnis šeimininkas mąstė daryti įėjimą iš šiaurinės pusės nuo kelio“, – pasakoja Adas. Atstatytame name išliko ir autentiškas kaminas bei durys. Duris šeimininkai išsaugojo ir atnaujino, jos tapo gražiu namo interjero akcentu. Nors namas buvo apleistas, prasidėję atnaujinimo darbai atskleidė, kad jis matęs nemažai pertvarkymų: apie tai byloja ne vienas sluoksnis tapetų. Naujakuriai pasakoja, kad pradėję juos lupti, suskaičiavo apie 17–19 sluoksnių, kol pasiekė tinką, o vėliau – lystveles ir sienų rąstus. Sodybos šeimininkė prisimena pati nuėmusi visas lystveles ir kaskart išeidavusi vis labiau „pražilusi“ nuo tinko. Naudojamo vandens tuomet sodyboje dar nebuvo, todėl po darbų tekdavo eiti praustis pas netoliese gyvenančius gimines arba į ežerą. Kadangi sodyboje vyko darbai, ir apsistoti ilgesniam laikui nebuvo kur, naujieji šeimininkai atsivarė priekabą-namelį, kuriame ir nakvodavo. „Panašu, kad visas namas pastatytas ne vienu metu: apie tai byloja vienoje namo dalyje esančios svetainė ir virtuvė, abi suręstos iš juodų rąstų. Spėjame, kad šie kambariai pastatyti vėliau, o kadangi rąstai juodi, manome, jog tai buvę pirties rąstai“, – pasakoja Adas. Šeimininkai vonios kambarį įsirengė ten, kur anksčiau stovėjo duonkepė krosnis, sumūryta ant medinio pagrindo.

Tekstas – Agnės Misiūnaitės–Virbalienės. Nuotraukos – Donato Dragūno.

Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2022 m. liepos mėnesio numeryje.