Sezonui pasibaigus, kerpame braškių lapus ir jas dauginame

Praėjo braškių sezonas: kas prisivirė, kas privalgė, kas bent paragavo. Jos pradėjo ūsuotis, daug sodininkų galvoja, ką daryti su ūsais, lapais, kaip sodinti, kur sodinti… Šis straipsnis skirtas tiems, kurie nori įsiveisti naują braškyną iš savo pirmamečių braškių daigų ir sutvarkyti senąjį.

Šaliname lapus, paliekame stiebelius

Pradėsiu nuo to, kad po derėjimo braškių lapus reikia pašalinti. Taip iš braškyno, nenaudojant jokių cheminių priemonių, išnešama net 80 % ligų sporų ir kenkėjų kiaušinių, esančių apatinėje lapų pusėje, vyksta geresnė ventiliacija tarp likusių stiebelių. Pjauti vejapjove nerekomenduojama, kaip ir labai žemai skusti. Geriausia lapus pašalinti, paliekant apie 5–7 cm ilgio stiebelius. Taip nepažeisime kerelių vidurio, ir jie greitai išaugins naujus lapelius. Šalinti lapų rudenį nerekomenduoju. Juos vertėtų palikti, priešingu atveju braškės nesustiprins savo šaknyno ir neperžiemos, visas jėgas skirs naujiems lapams auginti. Remontantinėms braškėms, derančioms iki šalnų, vertėtų pašalinti tik ūsus ir perteklinius ar pažeistus lapus. Jas nukirpsime tik pavasarį.

Lapus reikia išnešti iš braškyno kuo toliau, jei turite galimybę – deginkite.

Apie gerus ir kiek prastesnius „vaikus“

Nukirpus braškių lapus, lieka ūsai su „vaikais“ – naujais daigais. Patys geriausi, stipriausi daigai, išsaugantys motininės veislės ypatybes, yra pirmamečių braškių. Kokie laikomi pirmamečiais? Tai tie, kurie šįmet pirmą kartą derėjo ir pirmą kartą ūsavosi. Kodėl aš taip akcentuoju pirmamečio kerelio gerumą? Juk kitais metais jis derės triskart gausiau, ves didesnes uogas. Pirmametė „motina“ būna stipri, nenualinta nei ligų, nei kenkėjų, jos „vaikai“ (ūsai) – kokybiški, stiprūs, gyvybingi.

Diskutuojama, kurį daigą imti? Jei „motina“ yra pirmametė, absoliučiai visi daigai geri, veisliniai, neišsigimę, skiriasi tik jų kategorija. Praėjusį kartą rašiau apie braškių daigų kategorijas, kurios skaičiuojamos pagal kerelio šerdelės skersmenį: A+, A, B. Be abejo, pats stipriausias, pats derlingiausias bus pirmasis. Tačiau jei neturite daug sodinamosios medžiagos, o veislė labai patiko, norite ją pasidauginti kitiems metams, drąsiai imkite nuo ūsų visus daigelius.

Dar viena gudrybė

Labai dažnai ūsai ima augti, o žemė dar nebūna paruošta. O juk ji ketverius metus turės didelės įtakos naujam derliui. Tokiu atveju visada gelbsti paprastos dėžutės, į kurias galima susodinti daigus, praauginti iki rudens ir iš ten jau su tvirtu, dideliu šaknynu perkelti į paruoštą žemę.

Ūsus nukarpome. Aš apkarpau ir lapelius, kad daigai šaknims skirtų visą savo jėgą. Naujus lapelios jie tikrai išleis, palieku tik po vieną fotosintezei vykdyti. Be to, šitaip lengviau kontroliuoti kenkėjus. Imame dėžutę, įdedame durpių substrato ar lengvos kompostinės žemės, sudrėkiname ir sukišame apkarpytus daigus. Dėžutę, kol jie išleis šaknis, pastatome pavėsyje. Tokiu atveju turėsime 100 % garantiją, kad visi daigai prigis, įsišaknys. Mums bus lengviau prižiūrėti ir laistyti kelias dėžutes nei tiesiai į dirvą pasodintus ūsus. Taip pat turėsime laiko paruošti naują lysvę rudenį. Juk jau žinome, kad naujo braškyno negalima įveisti ten, kur augo senos braškės, žemuogės, bulvės, pomidorai, nes jų ligos ir kenkėjai puls doroti mūsų jaunuosius ir skaniuosius daigelius.

Tekstas ir nuotraukos Sandros Stanislavičės