Smilkalai, derva, frankincenso… Ką reiškia šios sąvokos?
Tęsiame straipsnių ciklą apie smilkalus.
Žodis smilkalai yra tapęs bendriniu žodžiu visoms kvapnioms smilkstančioms substancijoms pavadinti. Rusai perėmė seną aramėjišką ar hebrajišką žodį ладан, kuriuo kvapiąją dervą verčia Biblijos tekstuose. Jį iki šių dienų vartoja ir šnekamojoje kalboje. Kad atskirtume nuo kitų smilkalų, šią kvapnią dervą kartais vadiname frankincensu. Frankincensas reiškia ‘tikrieji smilkalai’ (sen. angl. frank ‘tikras’). Arabai pieniškas smilkalų medžio išskyras vadina al luban ‘pienas’. Al luban buvo anglizuotas ir virto olibanu, kuris yra dar vienas tikrųjų smilkalų pavadinimas.
Smilkalų medžiai, arba bosvelijos (Boswellia), paplitę pietinėje Arabijos pusiasalio dalyje ir Indijoje. Dofaro dykumoje, seniausiame šių medžių regione, auga kresnos, susuktais kamienais smilkalinės bosvelijos (B. sacra) apsilupusia „popierine“ žieve, kurios spalva varijuoja nuo baltos iki beveik raudonos. Šie medžiai gerai įsitvirtina ant beveik plikų uolų. Maži balti arba švelniai rožiniai žiedeliai išsiskleidžia rugsėjo–lapkričio mėnesiais. Juos itin mėgsta bitės. Visos dalys (žiedai, vaisiai, žievė, mediena) sunkte persunktos dervos aromato.
Pluoštinės bosvelijos (B. serrata) gausiai auga sausose Indijos kalvose ir Paskistane. Tai platūs, aukšti, lapus metantys, aštriais spygliais apaugę medžiai tvirtais tiesiais kamienais ir plačiomis šakomis.
Somalyje auga smilkalinės bosvelijos atmainos. Kvapiosios bosvelijos (B. papyrifera) plačiausiai paplitusios Etiopijoje, Eritrėjoje ir Sudane.
Bosvelijų derva ore sukietėja ir virsta peršviečiama balkšvai gelsva substancija, panašia į apvalainas, pailgas, kriaušelės pavidalo ašaras. Kaitinama ji skleidžia itin malonų kvapą. Šis apibūdinamas kaip gaivus, balzaminis, sausas, dervingas, su žalumos sruogele, turintis lengvą dūmų prieskonį. Galiausiai pasklinda neprinokusio obuolio žievelės gaida. Jei derva renkama saikingai, bosvelijos gali nugyventi mažiausiai šimtą metų.
Manoma, jog smilkalams pradžią davė šventasis Vedų epochos ugnies altorius – dhūnė. Tai taisyklingos formos keturkampis, kuris, kaip teigia tyrinėtojai, buvo galinga smilkyklė. Jame smilko sakralinio medžio santalo šerdies gabalai, kušo žolė, iki šiol deginama visuose ugnies altoriuose, ir specialūs aromatinių augalų bei dervų mišiniai, sukurti tam tikroms progoms ar metų laikams. Žmonės prie altorių rinkdavosi giedoti, įkvėpdami kvapnių ir gydančių dūmų gerino savo sveikatą, valė organizmą, gražino odą. Juk dauguma aromatinių augalų ir jų substancijų pasižymi ypač geromis odą valančiomis, gydančiomis, tonizuojančiomis, stangrinančiomis savybėmis.
Ilgainiui iš augalų mišinių kūgelių, smilkusių natūraliose dhūnių smilkyklėse, imta lipdyti dhūpas. Tai tradicinės formos smilkalai, iki šiol tebenaudojami Indijoje.
Kas yra augalų dervos ir augalų sakai?
Kas yra augalų dervos (angl. resin, rus. смола, канифоль, камедь) ir kuo jos skiriasi nuo kitų substancijų, kurios irgi dažnai vadinamos derva ar smala? Apibūdinimas kardinaliai pakito vystantis molekulinei chemijai ir mikroskopų technologijoms, leidusioms pažvelgti į augalo vidų ir iš jo gaminamas substancijas. Tačiau iki šiol dervos painiojamos su kitomis augalinėmis medžiagomis – sakais, lipais, gleivėmis, aliejais, vašku ir lateksu (kaučiuku). Sakai dažnai suvokiami kaip dervos sinonimas. Lietuvių kalboje pušų dervų rinkimas ir vadinamas pušų sakinimu. Sakai vadinami gum, смолистое выделение, гумми, клей, tačiau ir resin, ir камедь, ir смола.
Viena žymiausių šiuolaikinių dervų tyrinėtojų Jean H. Langenhem augalų dervą apibrėžia kaip riebaluose tirpių medžiagų mišinį, pirmiausia sudarytą iš lakių ir nelakių terpeninių ir/ar antrinių metabolitų – fenolinių aromatinių junginių. Gintaras – tai suakmenėjusi derva.
Sakai laikomi kitos prigimties dariniais. Tai polisacharidai, kurie tirpsta vandenyje. Kitaip tariant, sakai yra salsvo skonio ir kramtomi palengva ištirpsta. Prisiminkime vaikystėje kramtytus vyšnių sakus arba saldų gumarabiką.
Tradicinis frankincenso naudojimas
Šviežia derva kramtoma. Ji stiprina dantis ir dantenas, gerina virškinimą, šalina susikaupusias gleives ir gerina burnos kvapą. Mažų gabalėlių dedama ant skaudamo danties, o sveikus dantis jie saugo nuo ėduonies. Derva verdama piene, kol virsta tiršta pasta. Ji geriama nuo bronchito. Kompresai dedami sergant krūties uždegimu. Dervos vyno ištrauka vartojama nuo kvėpavimo takų ligų.
Arabai frankincensu kvepina drabužius ir namus. Be smilkalų dervos neapsieina jų vestuvės ir religinės apeigos. Dubenėlis su smilkstančia derva paduodamas svečiui vyrui, kad šis apsismilkytų barzdą, o viešniai – kad ši išsikvėpintų šaliką. Moterys smilkalų dervos dūmus nuo neatmenamų laikų naudojo kaip kvepalus. Jokia arabė ar indė neišeidavo iš pirties nepastovėjusi virš indelio su smilkstančiomis dervomis. Taip moterys kvėpindavo kūną, tik ką išplautus plaukus ir drabužius.
Smilkalų dervos dūmai naudoti kaip kosmetinė priemonė veido odos stangrumui, jaunumui ir grožiui palaikyti. Vietoje kremo moterys veidą tiesiog apsmilkydavo.
Studentams prieš egzaminus buvo rekomenduojama iš vakaro įmesti į stiklinę su vandeniu 2–3 aukščiausios kokybės smilkalų dervos ašarėlių kartu su geležies gabalėliu ir iš ryto išgerti „ištrauką“. Ji esą labai pagerina atmintį ir padeda susikoncentruoti.
Senovės Egipte ir smilkalų, ir miros dervas naudojo kūnams balzamuoti, nes jos stabdo irimo ir puvimo pocesus.
Frankincenso derva nuo seno plačiai vartojama kaip kramtomoji guma ir prieskonis. Jos dedama į saldumynus.
Saudo Arabijoje smilkalų dervos gabalėlių įmetama į kavą arba atliekamas jos gėrimo ritualas. Kavos puodelis palaikomas virš smilkstančios dervos, kol prakvips. Tuomet įpilama karštos kavos. Patikėkite, skonis ir kvapas nepakartojami…
Parfumerė, kvapų menininkė Laimė Kiškūnė
www.laimekiskune.lt
