Smilkalai namuose
Niūrios darganos ar žvarba dažną žmogų gena į namus ieškoti jaukios ugnelės, šilumos ar karšto gėrimo garo. Sušildyti sustingusį kūną ir sielą gali net ir besirangantis smilkalų dūmas, skleidžiantis keistą, jaudinantį, tolimų asociacijų kupiną aromatą. Žiemos periodu smilkymo procesas ir tam tinkami augalai tampa ypač aktualūs.
Ta pati žolelė ją geriant gali atlikti vienokią funkciją, o smilkant – visiškai kitokią. Kodėl smilkymas toks įtaigus žiemą? Nors išoriškai gruodį kenčiame nuo vėjo ir mums nepatinka darganos, tačiau nematoma vidinė jėga ir energija tuo metu netgi labai sustiprėja. Ir tada būtent dūmas ar šilta žvakės šviesa stipriai veikia. Intensyvų smilkalų poveikį galima paaiškinti ir grynai mediciniškai: esant uždaroms odos poroms, svarbu, kad augalas pasiektų giliai. Smilkomi augalai, jei yra tinkamai paruošti, per odą apima iki 40 cm organizmo – įsiskverbia daug giliau nei visos kitos įmanomos pasaulio priemonės. Negana to, jie geba išbūti ląstelėse atlikdami savo ypatingą darbą net apie 28 dienas. Todėl gydyti smilkalais yra labai paprasta ir efektyvu.
Smilkyti tinkamus augalus iš kitų augalų išskiria ir tai, kad jų asortimentas yra sąlygiškai mažas. Karaliumi galima vadinti pelyną (kartųjį kietį), dažnai naudojamas ir paprastasis kietis. Svarbią vietą užima ir paprastasis kadagys. Smilkalams tinka spygliuočių uogos, žievė, o kadagio – spygliai ir mediena. Smilkomųjų savybių turi ir šilinis viržis, šlamutis, keleto rūšių šalavijai, jonažolė, gluosnis, valerijonas, mėta ir kt.
Augalų rinkimas ypatingas. Pavyzdžiui, kadagiai pjaunami rugsėjo–spalio mėnesiais, kol dar neprasidėjusios šalnos. Pelynas paprastai renkamas rugpjūtį. Jonažolė – labai sunokusi, anksčiausiai liepos gale, o dažniausiai rugpjūčio viduryje arba pabaigoje.
Straipsnio tęsinys bus sausio mėnesį. Sužinosite, kaip reikia paruošti augalus, kad jie būtų tinkami smilkyti, ir kokią svarbiausią savybę privalo turėti tikras žolininkas.
Tekstas I.Vozgirdaitės, nuotraukos R.Beltienės