Stapelijos: sužydusios jūros žvaigždėmis

Jūros žvaigždes primenantys žiedai tokie išskirtiniai, kad iš karto išduoda – čia ne kaktusai. Vasarą ar rudens pradžioje sužydusios stapelijos gali ir nemaloniai nustebinti: žiedų skleidžiamas kvapas nėra stiprus, bet panašus į gendančios mėsos. Taip priviliojamos apdulkintojos musės. Taigi dar kartą patvirtinama taisyklė: sausringų sričių augalai dažnai tik apsimeta kaktusais, o jų tikrąją giminystę rodo žiedai.

Pirmaujančios stapelijos

Stapelijų gentis priklauso stepukinių (Apocynaceae) šeimai. Yra ir daugiau panašių sukulentinių augalų genčių, jungiamų į grupę – Stapeliae. Visi šie sukulentai neaukšti, belapiai, briaunotais stačiais stiebais, šakojasi prie pagrindų. Dauguma paplitę Pietų ir Pietvakarių Afrikoje, pusdykumėse.

Žinomiausios ir tikriausiai jau ne vieną dešimtmetį namuose auginamos – stapelijos (Stapelia). Jų   gentis nedidelė (apie 40 rūšių), bet rūšys išsiskiria bene stambiausiais žiedais. Jie gali būti nuo 5 iki 30 cm skersmens, susidaro prie stiebų pagrindų arba viršūnėse.

Šie sukulentai paplitę Pietų ir Pietvakarių Afrikoje, kalnų šlaituose ir netoli upių. Nežydinčius galima atpažinti iš keturbriaunių ūglių.

Namuose ir mėgėjų kolekcijose populiariausia rūšis – margoji stapelija (S. variegata). Jos stiebai užauga 5–10 cm aukščio. Žiedai po 1–5 išlenda iš jaunų stiebų pagrindo. Išsiskleidę jie būna 5–8 cm skersmens, raukšlėti, šviesiai geltoni su tamsiai rudomis juostomis ir taškais. Panaši rūšis yra S. mutabilis. Jos stiebai iki 15 cm, žiedai ant ilgų kotelių, iki 7 cm skersmens.

Kita gerai žinoma rūšis – stambiažiedė stapelija (S. grandiflora). Ji aiškiai skiriasi nuo margosios: ūgliai storesni ir apaugę labai trumpais švelniais plaukeliais. Žiedai apie 15 cm skersmens, plačiai išsiskleidę, purpuriniai, apžėlę tokios pat spalvos plaukeliais. Panašios yra S. hirsuta, S. asterias.

Reta, bet labai įspūdinga rūšis yra S. gigantea. Kaip sako vardas, ji didesnė už kitas. Stiebai tvirti, iki 20 cm aukščio. Žiedai ant ilgų kotelių, 25–35 cm skersmens, vos gelsvi, šviesiai geltoni ar rausvi, kartais išmarginti siaurutėmis raudonomis skersinėmis juostelėmis, plaukuoti.

Kita dažnai namuose auginama stapelijos giminaitė – Huernia. Nors šių augalų įvairovė gana nemaža (gentyje – 40–60 rūšių), beveik visur rasime H. keniensis. Ji žydi nedideliais tamsiai raudonais varpelio formos žiedais, neturi jokio kvapo.

Huernia genties augalų randama Pietų ir Pietryčių Afrikoje, Arabijos pusiasalyje. Stiebai 15–30 cm aukščio, dažniausiai su 4–6 briaunomis. Žiedai nedideli, 2–4 cm skersmens, skleidžiasi prie stiebų pagrindų arba vidurinėje stiebo dalyje. Kolekcijose dar auginamos H. aspera, H. macrocarpa, H. zebrina, H. schneideriana.

Neperkaitinkite saulėje

*Natūraliose augavietėse šie sukulentai dažniausiai slepiasi uolų ir krūmų šešėlyje. Taigi šviesos joms reikia su saiku. Namuose suraskite šviesią vietą, kurios nekaitina vidurdienio saulė. Tinka rytinės ir vakarinės palangės. Prie pietinių langų stapelijos gerai jausis tik rudenį ir žiemą. Žiemos pabaigoje, pradėjus stipriai šviesti saulei, vazonus reikėtų patraukti toliau nuo lango.

*Išnešti į lauką augalus galima tik sušilus orams ir tik pamažu pripratinus prie naujų sąlygų. Sode galima laikyti po retais medžiais, pusšešėlyje. Saugokite nuo drėgmės pertekliaus. Lauke po vazonais iš viso geriau nepalikti padėklų, kad lietaus ar laistymo vandens perteklius laisvai išbėgtų.

*Vasarą stapelijos ir joms giminingų rūšių augalai laistomi saikingai, kai išdžiūsta žemės paviršius, tręšiami kas 2–3 savaites trąšomis kaktusams.

*Žiemą stapelijoms tinkamiausia 12–15 °C temperatūros patalpa, nors gerai žiemoja ir kambario temperatūroje. Tik tuo metu jokiu būdu nereikia skatinti jų augimo. Nors ramybės periodas nėra toks ilgas kaip kaktusų, augalai irgi turi pailsėti. Pradėjusios augti žiemą stapelijos bus ištįsusios, nedekoratyvios, silpnai žydės.

*Rudenį ir žiemą stapelijos netręšiamos, laistomos tik gerai pradžiūvus žemei (maždaug kartą per 10 dienų). Kuo vėsiau jos laikomos, tuo rečiau laistomos.

Persodinkite ir padalinkite

*Visos stapelijos ir joms artimi sukulentai persodinami kasmet arba kas dvejus metus. Geriausia suspėti iki pradedant augalams augti – vasario ar kovo mėnesiais. Tinkamiausia žemė – kompostinė su smėlio priemaiša (3 : 1).

*Vazonai turi būti negilūs, bet platūs, maždaug 15–20 cm skersmens. Tokiuose stapelijoms pakaks vietos plėstis į šalis. Būtinas labai geras drenažas, o žemės paviršių galima padengti smulkiais persijotais akmenukais.

*Senesni augalai dalijami į kelias dalis. Senus, kreivus, susiraukšlėjusius ar parudavusius ūglius atskirkite ir išmeskite, o į vazonus pasodinkite po kelis jauniausius ir tvirčiausius.

*Dauginti galima ir persodinant, ir bet kada, kol šilta. Užauginti naują augalą nesunku iš vieno ūglio – „pirštelio“. Atskyrę jį nuo motininio augalo, pjūvio vietą apibarstykite medžio anglies milteliais ir kelias dienas padžiovinkite kambaryje vertikalioje padėtyje. Po to sodinkite į laidžią smėlingą žemę arba vos drėgną smėlį. Tokie auginiai įsišaknija greitai.

*Stapelijos sėjamos retai. Namuose sėklos retai kada užsimezga, o dauginti auginiais jas taip lengva, kad sėti verta tik dėl įdomumo.

Pixabay nuotr.