Klausk specialisto

Vyšnios džiūti gali dėl kelių priežasčių. Dažniausiai jas pažeidžia grybinės ligos – kokomikozė ir moniliozė. Nuo jų gelbėtų purškimas fungicidais 2–3 kartus per metus (anksti pavasarį, prieš ir po žydėjimo). Kitos priežastys gali būti medieną pažeidžiančios grybinės ligos, jaunų medelių šaknis apgraužiančios grambuolių lervos, per aukštas gruntinis vanduo, netinkamas dirvožemis, druskų perteklius.

Nukariams, taip pat vadinamiems nolinomis, reikia labai šviesios, saulėtos vietos. Mėgsta šilumą, netgi kaitrą. Laistomos retai, tik kai išdžiūsta žemė. Vanduo iš padėklo išpilamas nelaukiant. Tręšti pakanka kartą per mėnesį kaktusams ir sukulentams skirtomis trąšomis. Žiemą laistomos labai retai ir netręšiamos. Nolinos šaknys auga platyn, o ne gilyn. Todėl joms reikalingas platus dubens formos vazonas su geru drenažo sluoksniu. Reikalinga lengva, laidi žemė su smėlio priemaiša. Pavyzdžiui: durpės, kompostas ir smėlis santykiu 1:1:2, arba sukulentams ir kaktusams skirti mišiniai. Tame pačiame vazone gali augti apie 3 metus.

Vazonuose auginamus šilauogių sodinukus sodinti galima bet kada nuo balandžio iki lapkričio. Iš dirvos iškastus (plikomis šaknimis) persodinti geriausia pavasarį, iki pumpurų sprogimo. Sode šilauogėms reikėtų iškasti ne mažesnes kaip 0,5 m gylio ir 1 m skersmens duobes. Jos pripildomos rūgštaus žemės mišinio iš rūgščių durpių, pastovėjusių spygliuočių pjuvenų, spygliuočių (pušų, eglių) žievių, drožlių. Mišinys kelis kartus permaišomas. Tinkamiausias substrato pH – 4–5. Nepamirškite, kad laikui bėgant jis gali kisti. Nedideliame sode sodinami 2–3 šilauogių krūmai (pageidautina – skirtingų veislių), tarp jų paliekant 1,2–1,5 m tarpus. Kai kurių veislių krūmai auga aukšti, iki 1,5–1,8 m, todėl jiems reikia erdvės. Šilauogės – kryžmadulkės, bet po keletą uogų sunokina ir atskirai pasodinti krūmeliai. Geriausiai prigyja 2–3 metų sodinukai, jie sodinami tokiame pat gylyje, kaip augo anksčiau. Žemės paviršius mulčiuojamas pušų spygliais arba rūgščiomis durpėmis. Dirva turi būti laidi ir drėgna. Šilauogės nemėgsta nei vandens trūkumo, nei pertekliaus. Vandens trūkumui augalai ypač jautrūs pirmaisiais metais po pasodinimo, kol šaknys dar nėra plačiai išsiskleidusios. Sodinės šilauogės yra šviesamėgiai augalai: gerai apšviestose vietose suformuoja daugiau žiedinių pumpurų, greičiau ir vienodžiau sunoksta uogos. Joms netinka net dalinis pavėsis – tokiose vietose ūgliai ištįsta, sumažėja krūmų derlingumas. Veislių yra daug, Lietuvos sąlygoms rinktis reiktų ankstyvąsias ir vidutinio ankstyvumo, kad visos uogos spėtų sunokti iki rudens šalnų. Išrinkti vieną geriausią neįmanoma, nes visos turi savo privalumų ir trūkumų.

Jei pasodintos aktinidijos išleido lapus, jos tikrai prigijo. Jei sodinote jas neseniai ir lapai pagelto, priežasčių gali būti ne viena. Jei sodinukai anksčiau buvo laikyti šiltnamyje, persodinus į lauką jie turi priprasti prie lauko sąlygų. Ypač sureaguoja iš pavėsio į saulėkaitą perkelti augalai. Jei duobes sodinukams paruošėte iš anksto, pridėję kompostinės ar derlingos daržo žemės, pirmaisiais metais maisto medžiagų jiems neturi trūkti.

Rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais antrą kartą gali žydėti daug augalų, bet dažniausiai pražysta obelys, vyšnios, kai kurie rododendrai. Paprastai rudenį augalai pražysta negausiai, pavieniais žiedais ir tik labai retai toks žydėjimas prilygsta pavasariniam. Toks reiškinys kartojasi ne kasmet ir būdingas ne visoms veislėms. Vasaros pabaigoje augalus žydėti dažniausiai paskatina permainingi vasaros orai arba ilgas ir šiltas ruduo. Gaila, bet iš tų pumpurų, kurie išsprogo ir sužydėjo dabar, pavasarį žiedų jau nebesulauksite. Todėl šios vyšnios pavasarį žydės mažai, mažas bus ir derlius. O sustabdyti žydėjimo ar kaip nors sureguliuoti augalo ritmo nepavyks. Belieka tik po rudeninio žydėjimo neleisti nokti užsimezgusiems vaisiams: vis vien jie nesunoks iki rudens pabaigos ir tik veltui medis eikvos maisto medžiagas.

Atidžiai apžiūrėkite augalą. Lipnūs lapai dažniausiai tampa dėl skydamarių išskyrų. Šių kenkėjų gali būti ir ant to paties augalo, ir ant greta esančio.

Obuolių stiklėjimas nėra liga. Tai fiziologinis sutrikimas dėl nepalankių augimo sąlygų, drėgmės ir netinkamo tręšimo. Jei ‘Auksis‘ turi labai daug obuolių, jie bus mažesni nei vidutiniai. Vaisių užuomazgas reiktų retinti, kai jie vos pasiekia riešuto dydį. O dėmėti vaisiai gali būti ir dėl rauplių, ir dėl suodligės, ir dėl kitų ligų. Drėgna vasara yra palanki grybinėms ligoms plisti. Sode rinkite ir giliai užkaskite sergančius vaisius, nepalikite nukritusių lapų, vaismedžius patręškite rudens sezonui skirtomis trąšomis. Pavasarį išretinkite šakas, kad užtikrinti gerą oro cirkuliaciją. Jei ligos plis, vaismedžius reiks purkšti fungicidais.

Jei norite paskatinti jazmino augimą, žiemos pabaigoje iškirpkite prie žemės seniausias jo šakas. Palikite tik kelias vienerių–dvejų metų. Nepamirškite patręšti kompleksinėmis trąšomis. Kad trąšos nepatektų į vandenį, jas paberkite tik šaknų plote ir purentuvu negiliai įterpkite į viršutinį žemės sluoksnį.

Bijūnų priežiūra nesudėtinga. Jei augalai sveiki, leiskite jų lapams žaliuoti iki vėlyvo rudens. Vasarą šalinami tik pradėję ruduoti, džiūti ar išmarginti dėmėmis (tai pilkojo puvinio požymiai) lapai, tokie bijūnai purškiami fungicidais. Prieš žiemą lapai nukerpami ties žemės paviršiumi, žemės ploteliai plonai mulčiuojami perpuvusiu kompostu. Pavasarį dygstantys ir prieš žydėjimą bijūnai tręšiami kompleksinėmis trąšomis.