Augalais apipintas gyvenimas
Ieškant įdomių reportažų šiai rubrikai, kartą akis patraukė paveikslai, kuriuose griežta grafika derėjo su švelniais akvarelės tonais, o siužetuose įžvelgiau įvairių gėlių elementų, kurie tarsi nejučia peraugo į fantastinius įvaizdžius. Vienas iš paveikslų kabėjo ant rąstinės sienos, mane labai sužavėjo šis kontrastas, todėl nedvejodama susisiekiau su Aukse, ir ji maloniai sutiko atverti namų duris. Tad šiame leidinyje dalinuosi Auksės Drazdienės ir jos šeimos sodybos istorija.
Kad Auksė su vyru gyvens sodyboje, pora žinojo nuo pat pradžių: kai po studijų išvažiavo uždarbiauti į užsienį, vienintelis poros tikslas buvo užsidirbti pinigų sodybos pirkimui. Pati moteris užaugusi mieste: „Aš – iš Klaipėdos, vyras iš Utenos; net nebuvo minčių, kad gyvensime mieste“, – prisimena pašnekovė.
Auksė sako, kad mieste gerai gyventi, kai esi be šeimos: tuomet turi daugiau galimybių kur nors nueiti, pasibūti, susigalvoti veiklos. O kai jau su vaikais, viskas kitaip. „Klaipėda tik už 40 km, nuvažiuojame į kiną, spektaklį ar į kokią šventę, o daugiau mums ten nieko labai ir nereikia“, – apie gyvenimą kaime pasakoja moteris.
Žemaitijos tvenkinys – vietoj Aukštaitijos ežero
Vietą gyvenimui ir sodybai Auksė su vyru išsirinko visai netikėtai. Moteris sako visada norėjusi gyventi Aukštaitijoje ir būtinai prie ežero. Kai po kelionių pora grįžo į Lietuvą ir pradėjo ieškoti sau tinkamos sodybos, Aukštaitijoje susidūrė su „kosminėmis“ sodybų kainomis, todėl nusprendė išplėsti paieškos lauką ir ėmė dairytis tinkamos vietos Žemaitijoje. Tačiau čia, kaip žinia, nėra ežerų. Tuomet Auksė atsitiktinai užmatė skelbimą apie parduodamą sklypą prie Lazdininkų tvenkinio, kuris pasirodė besąs puiki alternatyva Aukštaitijos ežerui.
Kai pora atsikraustė gyventi į šią vietą, čia buvo tikrų tikriausias vienkiemis: aplink nebuvo nei kaimynų, nei pušų, tik plynas laukas. Netoliese esančio Japoninio sodo taip pat dar nebuvo, o dabar, kaip juokiasi Auksė, žmonės prie jų artėja, ir vienas po kito ima kurtis šalimais kaimynai. Pravažiuojančių automobilių srautas taip pat vis didėja. Palei tvorą, pradėjus kurtis naujiesiems kaimynams, Auksės vyras pasodino pušis ir nugenėjo jų viršūnes, kad plėstųsi į šonus ir suteiktų privatumo. „Tai bus kaip siena nuo kaimynų“, – šypsosi moteris.
Pora 7 ha sklypą nusipirko 2003 metais, o 2009 m. jau įsikraustė į pirmąjį namelį savo valdose. Tokį didelį sklypą pora pirko su mintimi, kad šiuose hektaruose pastatys keturis namelius, juos nuomos ir iš to gyvens. „Tačiau atėjo krizė, ir mes patys tapome tais turistais“, – juokiasi Auksė. Užtruko ir erdvesnio namo statybos, nes vis pasitaikydavo krizės ar atsirasdavo kitokių priežasčių, dėl kurių tekdavo atidėti namo statybas. Auksė labai džiaugiasi, kad pagaliau pavyko užbaigti statybas ir įsikelti į erdvesnį namą, nes pirmajame šeimai su 3 vaikais buvo jau ankštoka.
Tekstas – Agnės Misiūnaitės–Virbalienės. Nuotraukos – Lauros Žaliauskaitės.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2022 m. lapkričio mėnesio numeryje.