Išsaugota namų istorija

Šį kartą vingiuoti Žemaitijos keliai atvedė mus iki Juodupėnų kaimo Kretingos rajone. Prie vartų mus pasitikusių šeimininkų žemaitiška šnekta maloniai kuteno ausis. Pintų vytelių tvora ir už jos erdviame kieme stūksanti senovinė, šimtą metų skaičiuojanti dviejų galų troba, statyta 1914 metais, iš karto sužadino smalsumą. Įžengę pro duris, tarsi laiko mašina persikėlėme į kitą amžių: seni rąstai, stalas ir suolai nebyliai saugo šių namų istoriją. Stalo gale sėdintis jaunųjų šeimininkų tėvukas įdėmiai stebėjo svečius, besižavinčius namais, kuriuose prabėgo didžioji dalis jo gyvenimo. Tik gerokai vėliau, pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, šios sodybos šeimininkais tapo sūnus Darius su šeima, kurie ir ėmėsi kelti šią sodybą iš nebūties, kol galiausiai pavertė ją savotiška giminės istorijos saugotoja. Kviečiame susipažinti su Dariumi ir Inesa Grigaičiais, iš naujo prisijaukinusiais senelių namus.

Draugystė

Poros draugystė su senuoju namu prasidėjo vos susipažinus, kadangi anuomet čia gyveno Dariaus teta, kurią pora dažnai lankydavo. Inesa pasakoja, kad Juodupėnų kaimas ir ši sodyba išsyk ją sužavėjo savo ramybe, tyla, nes pati augusi mieste ir kaimo neturėjusi. Senas namas taip pat atliepė moters pomėgį seniems daiktams. „Mane nuo vaikystės savo istorija ir unikalumu traukė seni daiktai“, – dalinasi moteris. Anot Inesos, kai su vyru pradėjo dažniau lankytis sodyboje, kieme ji galėdavo praleisti valandų valandas, o štai susidraugauti su senuoju namu prireikė laiko. Pradžioje moteriai jame buvo nejauku, Dariaus nuomone, tikriausiai todėl, kad kiekvienas senas namas pasižymi savitu tvyrančiu kvapu. Per 100 metų į jo sienas spėjo įsigerti gyventojų patirti išgyvenimai. Tačiau, laikui bėgant, vis dažniau besilankant sodyboje, Inesai ši vieta tapo vis mielesnė ir savesnė, todėl atėjus pokyčių laikui jauna pora nusprendė išsaugoti ir prikelti seną namą naujam gyvenimui.

Testamentas – visa ko pradžia

Pasak Dariaus ir Inesos, noro išsaugoti šią vietą pradininkai buvo seni testamentai, rasti senuose namuose. Kaip ir daugelyje kaimo namų, nuo senų laikų „ant aukšto“ šeimininkai kraudavo visus nenaudojamus daiktus ir rūbus, kuriuos buvo gaila išmesti. Tad trobos palėpė Inesai buvo viena iš įdomiausių senos trobos vietų. „Mėgstu apžiūrinėti, tyrinėti senus daiktus. Taip palėpėje atradau keletą įdomių dalykų, seną testamentą, kelis rankinukus“, – pasakoja moteris. Rastą testamentą, datuotą 1945 metais, Inesa įrėmino – jis sužavėjo ir įkvėpė jauną porą išdėstytomis mintimis, rodančiomis pagarbą ir rūpestį artimaisiais. Įkvėpti testamente aprašytų nurodymų, kaip reikėtų rūpintis artimaisiais, Inesa ir Darius ėmė domėtis, kuo gyveno vyro proseneliai, pradėjo klausinėti giminaičių, kas ką prisimena. Tačiau jų vardijami skaičiai ir pasakojimai skyrėsi, tad Darius nusprendė padaryti giminės medį.

Tekstas – Agnės Misiūnaitės–Virbalienės. Nuotraukos – Lauros Žaliauskaitės.

Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2023 m. balandžio mėnesio numeryje.