Sušalote? Prašom į pirtelę! Kalbame apie vantas. II dalis
Smagu, kad pirtys ir jų kultūra vėl atgimė ir grįžo „į madą“. Juk iš tiesų šis dalykas yra labai archajiškas. Ten senovės lietuviai ne tik kūnus, bet ir sielas švarindavo. O kaipgi gera pirtis gali būti be geros vantos?
Kitų lapuočių vantos
Beržo, liepos ir ąžuolo vantos, ko gero, yra pačios populiariausios, bet rišamos ir kitų lietuviškų medžių ar krūmų vantos. Štai uosio šakelių vanta ramina nervus, mažina uždegimus, palengvina sąnarių skausmą ir tonizuoja. Šermukšnio vanta dezinfekuoja, stabdo kraujavimą, skatina prakaitavimą ir valo šlakus. Jos lapų garai padeda sergant įvairiomis kvėpavimo takų ligomis, o fitoncidai senovėje naikindavo utėles ir kitus kūno parazitus. Vanojantis lazdyno vanta galima sustiprinti nusilpusią imuninę sistemą. Ievų vantos gydo peršalimo ligas, o drebulinės slopina stresą.
Vantas taip pat galima rišti iš klevų, tuopų, ievų, obelų, guobų, vyšnių, serbentų, alksnių, juoduogių šeivamedžių, karklų, gluosnių, blindžių, gudobelių, putinų, šaltekšnių, gailių, kaštonų, kitų medžių ir krūmų šakelių. O kur dar gausybė žolinių augalų! Visi jie turi įvairių sveikatą stiprinančių savybių. Be to, patyrę pirtininkai pataria rišti vantą ne iš vieno, o iš dviejų ar trijų skirtingų augalų šakelių, tik svarbu, kad vieno poveikis neslopintų kito.
Gydanti kadaginė
Iš spygliuočių vantoms paprastai naudojamas kadagys, nes pušies spygliai yra per ilgi ir per aštrūs, o eglės spygliukai labai greitai nubyra. Kadagys – vienas seniausių gydomųjų augalų, žinomas nuo akmens amžiaus. Jo šakelių vantos dezinfekuoja odą, gerina medžiagų apykaitą, naikina mikrobus, palengvina kvėpavimą, padeda įveikti reumatą, podagrą ir kai kurias odos ligas. Vertingu eteriniu aliejumi tiek išoriškai, tiek geriant būdavo gydomos beveik visos ligos. Kadagio vantą geriausia surišti prieš pat vanojimąsi, nes augalas visžalis ir jo šakelių galima pasiskinti visus metus. Be to, džiūdami spygliukai smarkiai byra.
Į Lietuvą atkeliaujant naujiems augalams, išbandomos ir naujos vantos. Prekybos centruose galima įsigyti surištų iš eukaliptų, kėnių ar kitokių augalų šakelių.
Kvapioji vanta
Viena aromatingiausių ir naudingiausių yra iš kėnio (Abies) šakelių surišta vanta. Lietuvoje auginamos kelios rūšys, bet patys tinkamiausi vantoms laikomi balzaminis (A. balsamea) ir sibirinis (A. sibirica) kėniai. Deja, jie reti ir auga nedideliais medeliais, o nuo tokių šakų vantoms daug nepriskinsi. Galima naudoti ir europinį (A. alba), japoninį (A. veitchii), korėjinį (A. koreana) bei kitas rūšis, kurių medžiai užauga nemaži, todėl negaila skinti šakučių. Jų aromatas kiek silpnesnis ir gydomųjų savybių turi šiek tiek mažiau, bet gerai vantai tikrai užteks.
Kėnio šakelių vantos mažina odos sudirgimą, reumatinius ir raumenų skausmus, gydo peršalimo ligas, kosulį, naikina kokliušo bakterijas ir palengvina kvėpavimą. Jas, kaip ir kadagines, geriausia rišti prieš pat naudojimą, nes kai kurių kėnių, pavyzdžiui, europinio, spygliai taip pat greitai nubyra, ir ilgiau laikant išgaruoja vertingi eteriniai aliejai.
Tinka ir riešutmedžiai
Graikinio riešutmedžio (Juglans regia) vantos stiprina organizmą, gerina medžiagų apykaitą, didina kraujo krešumą, veikia sutraukiamai, gydo egzemą, pūlingus bėrimus, nudegimus, ilgai negyjančias žaizdas bei kitas odos ligas. Šio riešutmedžio lapuose gausu raugų, vitaminų C, B1, PP, jodo, karotinoidų. Lietuvoje auga ne tik graikinis, bet ir juodasis, pilkasis, mandžiūrinis bei kiti riešutmedžiai, kurie pasižymi tokiomis pat gydomosiomis savybėmis. Šakelės ir lapai labai stambūs, tad ir vantos bus nemažos. Jas geriausia ruošti birželio mėnesį. Nieko tokio, jei džiūdami lapai patamsės.
Pixabay nuotr.
